Ruduo
Toks pavargęs dangus rodos keičias gamta
Ilgas kelias ir paukščiai išskrenda
Jau ateina ruduo vėliai su manim
Ir gyventi atrodo taip lengva...
Jau ruduo supratau, bet kodėl man sunku
Krenta lapai geltoni, auksiniai
Gal todėl, kad ruduo, o aš jį branginu
Kaip tuos tavo žodžius sidabrinius...
Tu ruduo neskubėįk nepaliki manęs!
Aš jaučiu būsiu viena, jau greitai
Nes pasauli plačiam taip nebūna juk niekad
Ir žmogus turi būti jau sveikas...
Na o aš lyg ruduo, baigsis jis, baigsiuos aš
Nesvarbu, kad ir kaip benorėčiau,
Būt geru negaliu ir jėgų neturiu
O ir verkt dėl manęs nereikėtų...
Pamažu, pamažu tavo meilė išblės
Aš jaučiu tu ruduo mano draugas
Ir prarasti lengviau, nei surast pamažu
Te ruduo mano meilę išsaugos...
Ir dangus ir žolė, jau pagelto senai
Lyg portretas laukai pasipuoše
Neskunėk aš prašau Tu man vienas likai
Su tavim aš laikaus namuose...
A jaučiu, kad jau greit, man ruduo nerūpės
Nerūpės ir namai ir takeliai
Nerūpės ir draugai ir manoji mama
Nereikės man daugiau ir senelių
Te paliks visada mano eilės tik tau
Dar po metų, penkių jas skaitysi
O manęs jau nebus,o gal taip ir geriau
Tu ruduo jau manęs nematysi...
----------------
Senas Takelis
Yra vieta, kurioj ašaj sustoju,
Nusiimu keupurę, ramiai apsižvalgau.
Kadais čia buvo sodas ir pienės čia žydėjo,
Bet viskas jau išnyko ir aš jų nematau
Tik vienas tartum slenkstis, takelis čia vingiuoja,
Apleistas, suniokotas praūžusių audrų.
Kadais tuo takeliu ir mes vaikais bėgiojom.
Pamiršti to takelio aš niekaip negaliu.
Kadais tuo takeliu tėvai vaikais bėgiojo,
Senelis juo išėjo į karą iš namų.
Ir aš maža kadaise tuo takeliu bėgiojau
Močiutės pasitikti pareinant iš darbų.
Pamiršti negaliu aš senojo takelio,
Ramiai pro jį praeiti aš niekad negaliu.
Ir niekam aš neleisiu užmint seno takelio,
Jis vienas toks takelis iš tūkstančio kitų.
Ašai rytais ateisiu prie senojo takelio
Pabusiu, pastovėsiu ir širdžiai bus ramu,
Paimsiu saują smėlio užpilsiu ant takelio
Šlamės po kojom lapai senųjų ažuolų.
Yra vieta, kurioj ašai sustoju,
Nusiimu kepurę, ramiai apsižvalgau.
Kadais čia buvo sodas ir pienės čia žydėjo,
Bet viskas jau išnyko ir aš jų nematau...
--------------------------------
Žemės Kvapas
Gimtinė ir namai, tokie du brangūs žodžiai
Žmogus jau juos vaikystėj bėgiodamas tari.
Ir niekur nepamirši, kad ir toli bebūtum
Savosios žemės kvapo, kurioj tu gyveni.
Ir man nėra brangesnio, kaip savas žemės kvaas
Jis kvepia šviežia duona ir prakaitu tėvų,
Jis man ramina širdį ir ašarą išspaudžią.
Ir aš be savo krašto gyventi negaliu...
Miške sučiulba paukščiai, gegutė užkūkuoja
Ir sklinda pievų kvapas, jis kvepia medumi
Kažkur toli už kaimo gaidys kokariekuoja
Ir nardo auksažvynės žuvelės vandeny.
Pasauly nėr gražesnio kaip mano gimtas kraštas.
Miškai pilni lakštučių, čia oras toks gaivus.
Kažkas alaus išgėręs, smagiai dainas dainuoja
Ir vyturys padangėj jau žadina visus...
O kai naktis ateina danguij sužiba žvaigždės,
Sumigs lizduos paukščiai ir oras toks gaivus
Aplink šventa ramybė tik vėjai kartais žaidžia
Gainiodami ant žemės nukritusius lapus.
Dangus žvaigždėm išpuoštas tarytum perlais žydi,
Lizduos sumigę paukščiai, aplink tamsi naktis.
Išeisi tokią naktį į kiemą pasidžiaugti
Rasa nuplaus tau kojas ir džiaugsis tau širdis.
Ryte, kai saulė teka, nubunda visas miškas,
Sublisga tartum stiklas rasa ant ąžuolų.
Sučiulbam, sudainuoja lizduos prabudę paukščiai,
Taip dūšiai būna gera ir širdžiai taip smagu.
Aš niekad nepamiršiu savosios žemės kvapo,
Savų miškų ir pievų, upelių ir takų.
Toj žemėj aš užaugau ir aš jos nemainysiu
Į tūkstančius gražiausių pasaulyje šalių.
Čia mano namas stovi, kuriam ašai užaugau,
Man žinomas kiekvienas čia takas ir akmuo,
Man žinomas kiekvienas miške pramintas takas,
Kuriuo ašai bėgiojau kai būdavo ruduo.
Ir tos savos gimtinės pamiršti negaliu,
Savų namų ir pievų, kurias labai myliu.
Nėra brangesnio nieko už mūsų plačią šalį.
Su meile ta krūtinėj ašai ir gyvenu.
Gimtinė ir namai tokie du brangūs žodžiai.
Žmogus jau juos vaikystėj bėgiodamas tari.
Ir niekur nepamirši, kad ir toli bebūtum
Savosios žemės kvapo, kurioj tu gyveni.
--------------------
Pavasariui atėjus...
Jau į žemę nukrito rasa
Šaltutėlė, šalta, kaip sniegelis
Jau dangui suspindėjo šviesa
Skaistutėlė, skaisti, kaip saulelė
Išsiskirstė jau rūkas laukuos
Tartum perlais nukrito į žemę
Jau ir paukščiai nubudo lizduos
Jie iš miego pavasarį kelia
Taip aplinkui gražu, nuostabu
Bunda pievos, miškai ir kalneliai
Tartum saulės šviesos prikelti
Margaspalviai skrajoja drugeliai
-----------------------
Publikavau keliose svetainėse, tai galvoju ir čia papublikuosiu >.<
rodiklis 
Temos pavadinimas: Eilėraščiai 
Št. 08 20, 2011 10:36 am
